Ribinius pakraščius vartant. Sėlinant užmaskuotai tylai, pabūk
dar mano dieve,
mano minties kiaute, sunaikintuose laukuose,
saulei leidžiantis, virstant į tamsą ir bėgant užmerkus,
pabūk čia kalantis šypsniui ir leidžiantis rankomis į
užburtą burtą palei žolies stiebą. Vis tekant
akių jūrai ir ramstant savo vizijas.
Nes čia, ir čia pabeldus į tuštumą, mano dieve, tavo nykimas
nakties vardu kalba - iki kurios dienos tavo laikas įsivaizduoją mirtį -
ir amžiną netektį, sumaišius kryptis į vienišą tašką.
O atėjus rytui - išrinktos dienos netenka sunkumo tik keliaujančios tiesos
akių obuoliais, primena apie sušilusi
mano saujoje
sniegą.
uf, taip labai labai ta pabaiga apie saujoje susilusi sniega. ir siaip keletas mhm stipriu metaforu.
AtsakytiPanaikinti