Varnelis

Mažos akys
taip šlapiai tyli, taip
bejėgiškai ramiai
užspaudus juda, į
perdėtą šilumą
savo minčių,
kur tupi varnelis, kalenantis
savo namus, kad neišduotu,
savo tikrumo,
savo draugams,
savo bailumo,
rytojaus vergams.

Tuo ir pilasi, varnelio akys
mirtelės lašais, su basutėmis
vaikštančios
pro sugalvotą jūrą,
pro sugalvotus draugus,
kol ateina stotelė
ir tavo nagai
paskutinėmis dulkėmis
lakuojami tyliai
mirtelės akimis, ir tuščia
čia, lyg nieko ir nebuvo, lyg tavo pėdos
varnelio lašais
aplaistytos
smenga.

O Ribos, mano vizijose
begėdiškai šypso
kad užsimerkčiau,
pabusčiau ir apsisukęs protą
pro atgalinį kelią
parodyčiau sau -
kiek vertos
šito
sugalvoto
pasaulio
mirtys.