...

Žinau ir apie tai,
mano brangusis
pasauli,
juoku dabinantis,
tyliai audžiant,
žinau. Išverkiau
gyvenimą ir palengvėjo,
tam, kad išdidumu sunaikinčiau paskutinį šūvį
į vienišą medį, savo maldų,
o ten nesupratimas varganais rankšluoščiais gydo mano žaizdų likučius,
nes gyvenimo tikėjimas stipriau
už kiekvieną smeigtą tylą į
ribinius akių kraštus, kur nesimato mano sumišimo,
nes tik čia,
tik čia,
mano suprastas dievas
paskandina
bet kurį iš
gyvenimą.