Smarki audra jūroje

Įšpylus ryškų vandenį, kitas voro žvilgsnis nebuvo toks gilus ir laiškanešiškai patrauklus,
kad neaiškūs dalykai trumpai palinkėtų
ramių bangų absoliučiai trepsinčiame guolyje, kur suguldyta riba
ir mesti šalin gązdinančio tikrumo tolius
raginantys laivai.

Nes surašius žodžius ir
grąžinus gamtai pinigus,
atsitiktiniame nežinau klausti:
rytoj atsikėlimas nebebus toks realus
ar ne?

rai rain

Tylu, kai sako žodį, ruošdamasis ištarti kitą aš spaudžiu degtuką link traukiančio vėjo silpnybės.
Čia pasidaro tikriau, kad sakymas nebus pakartotas ir žodis išgirstas, trepsint adatos šuoliais ramybėje.
Kilniai padėjus link gulinčio medžio savo save ir niekam niekada, niekada netapsi į ruošiančio gėlo vandens lašą.
Šitos dėmės lakoniškai mirksi į robotizuotą eiseną, labai labai išmetus tą proto likutį ir sakant, kad čia išlipo
tas juodas pabaisa vis barškančiais rubais
vis liečia ir kviečia.

toli, prie tuščio vandens.

Tikrinant žodį lietaus šalčiu gilinant asfalto tankį -
raudonas takas link aušros vėjo, vakar -
dangumi sklidino vyno akimis -
raižomas rando pojūtis -
likimui duotas perdėtai šiltas atsiprašau vingis -
čia ir guldė savo linksinčią galvą -
link mažėjančio vis skęstančio -
žaizdos sapno.

Rankos, naktimis krentančios, čia, šalia kojų, rimtai srūva,
kol praeinančios akys išverkdamos tyli save,
laimėdamos žolės kvapą, vakar,
Ir ruošiantis miegui sukursto vienatvę.

Čia. bet. ten slenkantis ženklas. įvardintas. rūkas.
ribojančius sienos likučius. kalbina. kad storas odos sluoksnis.
rytoj. nyktu.

Gražus gražaus grožio sklaidymas šypsenos nematoma povyza
nubraukus linijas pridėdi kuo daug daugiau nieko
kol sklidina galvos dėžė susiurbs vaizdo vaizdą
ir su nerimu lauks nerimo laukimo.

niekieno laikas

Lašais skaičiavo
kievieną valandą,
kiekvienos nakties mirksnį
ir ryto nebuvimą,
tylos laikrodis,
stumdamas varžtelius
atgal į vietą,
į subjurusio veidrodžio karalystę,
ištirpusio sniego kvapą,
gniauždamas
juoko tikrumą.

Ir kai laikrodis gims,
vėl atnešiu tau mintį
ir leisiu pjauti,
švelniai palietus,
kalbant terliones,
šypsenai regint
ir tau suprantant -
nespėti pabusti
į dar vieną
sapną.

mhm

Veiksmu rašant žodžius
į tuščią lentyną,
lašų skaičiumi dengiantis,
ir temstant į ten, ramiai sėlinančio
šešėlio ramstyje,
ateiti ir pridegti
paskutinę, išliekančio
verksmo,
tylą.

Sugyventi gyvenimą savo mintyse,
kad niekas
taip ir nesuprastų,
jog gyvenai.

Gal ir taip

Nuolat lyja šitoje galvoje. Nuolat išbaiginėjamas vynas, išpjaunant dalį praeities. Nuolat gulima ant asfalto ir žiūrima į dangų, kur pateka vizijos, kur baigiasi ateitis ir išlaipinamas sutrūnijęs dabarties desantas. Vis sukantis ant savo ašies su žmonijos ašaromis ir trypiant niekieno žemę
ir mirštant savo sapnais,
padegtu geležinkeliu
bėgant iš šios kvailybės
kupinos minties, ir peiliais
raižant atminties ženklus,
sulaikius paskutinį savo sielos
pjūvį.
Nes tavo žvilgsniu aš įamžinau žodį, paversdamas rimtį melu, o melą į tremtį, vis liekant čia, vis liekant į čia, aš pabudinsiu tavo tylą į amžiną savo užmarštį:
tikra taip ir liko vaikystės lopšyje
laukiant dienos
paskutiniu ženklu
išrėžtos
galvoje.

tyku

Aš taip gražiai paliesiu
šito aštrumo
ir spindinčio grožio
paskutinį kvapą,
padėsiu savo gėlę
ant tavo
ir tik tavo
ir jau tavo
žiūrinčio
kapo, ir smigdamas
į praeitį
sukalbėsiu savo sapną
ir vėl dingstančiu žvilgsniu
priklaupsiu pastumdamas
savo
vienatvę.

Melas.

Suprasti kartojant,
kasdien, po begalybę laiko
rėžiant ranka savo vizijas
vis žudant save
kitų rankomis
ir saulei kylant
gulti kryžium -
kad mano dievas
vieną dieną
ištrauktų
šią
begalybės šaką.

Ir tai buvo melas.

Pabusti į čia,
kerpant
proto žirklėmis
savo laimę, į čia
išmainyti kitų
beprotybę
į savo
kančią.

Melas.

Žūti už tikėjimo riterius ir
jų galvose išnaikinti
savo kvailą
ir blyškų tragizmo
vaizdą -
jūsų akys, mano draugai,
tik lengvas kritimas,
į sunaikintą
savo
tamsą.

Tyku.

duobkasių rytas

Užkariauti tikrumo
malonę per
mėnulio šypseną,
vis riedant į juoką,
kuo užsidengus,
kalbėti
šitam, šitam ir šitam
žmogui,
vis prasilenkiant
ką norim
vienas
kitam
išrėkti

duobkasiai
ir flamingai,
vis dega ir dega
troškimu
suprasti

šitomis akimis
išverčiant
pasaulio žodžius
į kruviną pasaką -
kodėl mirtis
taip užburtai
smenga
į mano
mintis.

Kartais ir Rūkymas žudo

Dar viena taurė ir trys cigaretės,
šiam tikrumui pagirti,
kol ateis naktis, ryto sultimis
rodydama į šalį, kur kvailiai,
nuosėdos ir mirties angelai,
traukia užuolaidas mūsų
mirties pasirodymui
užbaigti.

O laikai, kai sėjome
savo mintis, kiekvienu žingsniu
nykstant,
maudantis nuojautoje, kad
viskas
viskas
vieną rytą
gims naujai,
ir prakeiktai
gražiai,
juodais dievais
paliesiu tavo ateitį,
ir busime čia, kol taurė
grįš savo duoklės
iš kenčiančios tavo
bedugnės.

Varnelis

Mažos akys
taip šlapiai tyli, taip
bejėgiškai ramiai
užspaudus juda, į
perdėtą šilumą
savo minčių,
kur tupi varnelis, kalenantis
savo namus, kad neišduotu,
savo tikrumo,
savo draugams,
savo bailumo,
rytojaus vergams.

Tuo ir pilasi, varnelio akys
mirtelės lašais, su basutėmis
vaikštančios
pro sugalvotą jūrą,
pro sugalvotus draugus,
kol ateina stotelė
ir tavo nagai
paskutinėmis dulkėmis
lakuojami tyliai
mirtelės akimis, ir tuščia
čia, lyg nieko ir nebuvo, lyg tavo pėdos
varnelio lašais
aplaistytos
smenga.

O Ribos, mano vizijose
begėdiškai šypso
kad užsimerkčiau,
pabusčiau ir apsisukęs protą
pro atgalinį kelią
parodyčiau sau -
kiek vertos
šito
sugalvoto
pasaulio
mirtys.