Kai ateis

O dabar sudėk kablelius,
varneles ir paukštelius,
tame pasaulyje, kur
esi nelaukiamas, išmestas, nužudytas,
švelniai, tik švelniai sunaikintas, su jautrumu ir
skyle galvoje, kur kirmėliukai ruošia geidulingus pietus,
kur prikabintas prie laidų,
bet,
kai ateis - tu prisėsk,
ištraukyk, nukabink grandines,
nes laiškas juk tam ir skirtas,
nes rūkas tam ir gimsta,
nes žiema - tam ir supranta,
kad tyla, mano drauge, tękančiais sukūriais
smigtų į tavo pirmą
paskutinį
žodį.