rytas aušta, sako
gyvenk, man,
sako ir vis kartoja,
lyg pamečiau vienintelę sagą, perdėtame vakar,
o mano ausys kažkur ne čia,
pamečiau ir jas ir čia,
sugalvotoje vizijoje,
sutraukiu dūmą ir kartoju -
dink, dink iš niekur į niekur,
į nežabotas dykumas, apsisiautus pelenais,
sunaikintais baužaunais ir
tiksėk, lyg laikrodis matuojantis
mano paskutinį atodūsį dūmų aušroje,
dink, niekas nematys, niekas išgyvens
ir padėjau paskutinę sagą ant savo rankos -
dabar tik gilus įkvepimas
ir
niekas.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą