Basomis kojomis raižant jūrą,
pamenu laiką, vaikystės dėmėmis kalbantį -
būk, mano drauge, rimbais išvarstytos rankos
ir tikėjimo zenitais kalbant - būk.
Šiandien atėjus, priėjus, prisėdus,
varva laikas, man sako,
tavo tyla
užmaskuotais žodžiais
ir nieko, kas išlaipintu
tavo jautrumą į dabarties
kontingento glėbį - tik tiksėjimas
šalia sėdinčių pirštų į smėlį
ramiam vėjui pritariant - labas,
tu mane sugalvojai
ir sapnui atėjus -
pasakyk labanakt
mano sielai, nes ji
kaip mažas vaikas -
nesupranta.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą