Jie iškasė lauką
draugams sudėti
ir
leidžiantis tyliai, rugiuose prie bedugnės
pereinant taką ir vėl šlubuojant
pakeliu ranką - tam, kad matytum,
tai ko nėra ir nebus,
tik rūškanas veidas pirštais slenka ir
akių lašais varvantis sniegas
išbudino tavo
vienatvę.
Nemačiau negirdėjau žvilgsnio,
raudonomis upėmis kalbančio
apie tykų rytojų,
bet,
nuvalius šaltį nuo tavo veido
galiu įžvelgti mirtingą viziją,
perdėtu tonų skambančia - ne viskas taip paprasta, brangusis,
rytojaus diena išėjo ilsėtis,
kaip savą beprotybę,
varganą rytą
išmainėm
į tylą.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą