2008 m. balandžio 17 d.

Prisiminus J.Baudrilardą arba Simuliacija kaip Žmogaus buvimo būdas (4 dalis)

Ž.Baudrilardas laikomas Postmodernizmo mąstytoju. Aš sąmoningai vengsiu žodžio 'Postmodernizmas' - turint galvoje kokia tai neapibrėžta sąvoka ir savo asmeninio nusistatymo, kad tikram mąstytojui mažiausiai rūpi priklausyti vienam ar kitam judėjimui. Galima atsargiai tarti, kad mąstytojas išreiškia epochą, o tuo pačiu metu ir nepriklauso jai. Tai turint galvoje, labai problematiška tokio rango mąstytojus įsprausti į apibrėžtus rėmus (ar bent mėginti tai padaryti). Tikras mąstytojas išeina iš savo epochos, o kartu lieka prirakintas prie jos. Būtent šis paradoksas įgalina pažvelgti tarytum iš viršaus būnant apačioje.

Kai buvo žengtas pažinimo judesys - esinys tapo tiesiog daiktu, objektu. Esinio tapimas daiktu įgalino jį įkalbinti t.y. 'uždėti' Kalbą ant daikto ir nukopijuoti daiktą į Kalbą. Nukopijavus pačio daikto nebereikia - belieka žengti kitą žingsnį - manipuliuoti šia kopija Kalbos stichijoje ir vėliau Kalbos pagalba sukurti panašią į originalą kopiją. Dabar tai vadinama pažinimu. Tik tai ką sukūriau galiu pažinti. Kaip teigia Ž.Baudrilalrdas, pradžioje dar žemėlapis išreiškė žemės plotą t.y. buvo tik nekalta (jeigu galima taip vadinti) žemės lopinėlio kopija t.y. turėjo tiesioginį referentą. Tačiau kas vyko toliau? Buvo žengiami milžiniški pažinimo žingsniai - isteriškai kopijuojami daiktai į kalbos gniužulus, o vėliau perdirbami ir išspjaunami rezultatai - kopijos. Perdirbtas daiktas dar nurodydavo į savo kopiją. Bet vystantis mokslui, o kartu ir technologijai - imami kurti visiškai kitokie daiktai - patobulintos kopijos. Ir įvyksta lūžis - originalai buvo nebereikalingi, jie buvo keičiami kopijomis. Kol galų gale kopijosužemė originalo vietą - tokias kopijas Ž.Baudrilardas vadina Simuliakrais . Imkime pavyzdį su obelimi. Įsikišus žmogui dvi obelys sukryžminamos - rezultatas dviejų originalų kopija - nauja obelis. Tada ši nauja obelis kryžminama su kita obelimi - gaunasi kopijos kopija ir taip iki begalybės, kol galų galę mes nebežinome kaip atrodė ir kas buvo originalas - pirminė obelis. Tai supaprastintas pavyzdys. Dabartyje pačių originalų arba autentiškos gamtos likę tik pėdsakai - taip buvo išstumta Realybė, o vietoj jos - tariant Ž.Baudrilardo terminu - buvo pastatyda Hiperrealybė arba - tariant A.Šliogerio žodžiais - Virtualybė. Dar blogiau - hiperrealybė mums tapo Realybe. Tai kas išesmės tėra konstruktas mums yra tikresnis ir mielesnis nei originalas - kuris dar kvepia laukiniškumu ir nesuprantamybe.
Keitėsi ir mokslas - atsirado daugybę disciplinų palenktam vienam tikslui - įkalbti ir pažinti t.y. perkonstruoti gamtą. Nuo pasyvumo buvo pereita prie isteriško aktyvumo - viskas turi buti pažinta - toks imeratyvas laikosi ir iki mūsų laikų. Simuliakrai ima Simuliuoti Tikrovę - mums atrodo, kad stalas yra tikras, nes mes jį galime vartoti visomis juslėmis. Hipertikrovė tapo kur kas aiškesnė ir labiau sukalbama nei laukiniškumas. Laukiniškumas, kuriame gyveno mūsų protėviai - mums tampa trūkumu. Nutrūkus saitui su gamtos sakralumu - iškyla kita problema - atsiranda tuštuma, kuria visomis jėgomis mėginama užpildyti - vartojant, perkant, gaminant. Būtent vartojimas - dabar įgavęs milžinišką pagreitį - nustato, kas bus gaminama. Besaikis vartojimas ir gamyba - tampaglobalizaciniu procesu (ir globalizacijos apibrėžtimi), kadangi niekas negali atsilaikyti prieš Atomo diktatą. Simuliuojama viskas - nuo Atomo iki Didžiojo Sprogimo. Moksluinebepakanka gamtos, jam reikia pažinti ir žmogų. Psichologija viena iš daugelio disciplinų mėginančių tai padaryti. Pasąmonė - teigia Ž.Baudrilardas - atsirado tada, kai žmogus ėmė nebepaklusti mechanistiniam mokslui. Tada reikėjo užpildyti šią nišą - nežinojimą (arba nesuprantamybę) įvardyti kaip Pasąmonę - ir taip išsaugoti ramų Protą, nes Protas jau užliūliuotas Žinojimo. Klonavimas - mano Ž.Baudrilardas - bus kitas etapas žmogaus pažinimo link. Žmogus taps preke - ją gamins ir gamins tobulai, be laukiniškumo ir nesuprantamybės.
Globalizacija jau rodo savo trūkumus - viskam tapus Kalba arba Lygtimi - viskas tampa Viena t.y. tradicinis pasauli byra ir prasideda, kaip A.Šliogeris įvardyja - pabaigų skandalas - iš pradžių Dievo, po to Meno, po to Filosofijos mirtis, nes nebelieka nežinojimo, neapibrėžtumo, nesuprantamybės - viskas turi būti verčiama į lygybę, o lygybė panaikina bet kokius skirtumus. Taigi tradicinis pasaulis pereina į simuliuojamą pasaulį t.y. žinojimo erdvę irhipertikrovę. Tai įvyksta, nes viskas tampa lygu viskam - nebėra nei suprantamybės, nei nesuprantamybės - Dievai = Žmonėms, Juoda = Balta, Tikėjimas = Žinojimui, Eksperimentas = Tikrovei, žodžiu Lygtis ir tik ji tampa svarbi. Kopijos kopijos kopijos kopija (arbasimuliakras) pateikiama kaip Tikrovė. O tai daroma per mass-media ir Reklamą. Reklama tampa varikliu vartojimui, o tuo pačiu ir gamybai - 'naujas telefonas! Naujas patobulintas televizorius! Naujas kompiuteris atitinkantis Jūsų poreikius!' - žodžiu nauja Tikrovė, nes ankstesnė jau paseno. 'Pirkite ir būkite savimi. Pirkite ir būkite laisvi. Vartokite ir būkite individualūs!' - visas šitas mintinai žinomas šlamštas rėkia nuo sienų, stendų, TV/PC ekranų - jeigu nevartosi, Mes suvartosime Tave - kaip darbo jėgą, idėjų generatorių ar tiesiog kaip eilinį varžtą sistemoje. Tai kad isteriškai rėkiamos tokios senos sąvokos kaip Grožis, Individualizmas, Laisvė, Tiesa parodo tik vieną - jų nebeliko ir tik desperatiški mėginimai jas reabilituoti prisunkiant į jas simuliuojamosšviežienos - nuolat atsinaujinančios ir suprantamos. Bet Tikrovės jau nebėra - konstatuoja Ž.Baudrilardas - dabar žemėlapis apibrėžia žemės plotą.

Maža to - Žmogus verčiamas paklusti Kalbos diktatui - ar kaip įstatymas, ar kaip viešoji nuomonė, ar kaip stereotipas - gaunasi paradoksali situacija -media kuria ir formuoja žiūrovą, kuriam atrodo, kad tai jis kuria ir formuoja media. Kita minčiai nepakenčiami - nes jie dar desperatiškai bėga nuo Kalbos diktatūros. Kaip pastebi Ž.Baudrilardas - nebėra skirtumo tarp tikro ir simuliuojamo nusikaltimo. Nebėra skirtumo tarp vieno ir kito žmogaus (nors media ir akcentuoja individualumą, bet iš esmės pasakoma: elgsiesi taip ar anaip - busi individualus (o ką reiškia toks pasakymas per TV ekraną?)) ir jeigu šiokia tokia išimtis išnyra - ji kaip mat užgniaužiama ir įtraukiama į media - kaip Kritika, Diskursas, Dekonstrukcija ar tiesiog kaip pašiepimas. Kalbant banaliai - visi tapo ne standartu tam, kad pažiūrėjus iš aukščiau išryškėtų Standartas. Standartas lengviau manipuliuojamas, o tai reiškia - jį lengviau priversti vienaip ar kitaip vartoti.
Ž.Baudrilardas nekalba apie tradicinę konspiraciją - niekas negali valdyti tokio dalyko kaip Globalizacija vienose rankose. Tradicinės diktatūros praėjo - ir spėjama - niekada nebegrįš, nes turime kur kas tobulesnį įrankį - media kaip internetas, TV ar laikraščiai.
Media veikia kaip atgrasymas - sukuriami priešai tam, kad mobilizuoti visuomenę, ją įbauginti - Rusija, Islamo pasaulis, terorizmas ir pan. - tai atgrasymas, kurį pasitelkus galima daryti su visuomene ką tik norima - viskas vardanGlobalizacijos ekspansijos t.y. naujų vartotojų. Ir tegul neapgauna pasakymas - Jūs mums rūpite! - tik rupime ne kaip žmogus, o kaip vartotojas, arba potencialus vartotojas - Sveikatos apsauga, Valstybės rūpinimasis savo piliečiais ir galų gale humanizmas - tai tik priedanga vardan to, kad nebūtų prarastas vartotojas, nes jis gyvybiškai svarbus sraigtelis sistemoje.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą