Ne-paslėptis išnyra čia-būtyje. Čia-būtis apibrėžia topiškumą t.y. 'čia' reiškia tylą t.y. būdamas 'čia' aš nesu 'kitur' - ateityje, praeityje ar dabartyje kaip artikuliuotos nesamybės (tai ką mąstau, dažniausiai mąstau atsitraukęs nuo 'čia'). Kitaip tariant, mąstydamas apie ką veiksiu ateityje-dabartyje-praeityje dažniausiai nesu 'čia' - nematau to kas mane supa Dabar, o 'matymas' suponuoja tylą. Galima sakyti - mąstymo tylą. Tai nereiškia forsuojamo tylėjimo - meditacijas ar prievartinį 'minčių stabdymą'. Kalbantbuitiškai - Nuostaba atima žadą ir panyrama į mąstančią tylą - klausimą. Mąstanti žiūra, arba žiūrintis mąstymas - taip A.Šliogeris įvardyja šią tylą.
Čia-būties supratimas mums atveria gaires į M.Heiddegerio ikisokratikų interpretacijos supratimą. Vėliau mums turėtų paaiškėti kuo tai skiriasi nuo Platono perskyros subjektas-objektas ir tai, kas vėliau išsirutuliojo į Naujuosius Amžius, o kartu ir Modernizmą, kurį kritikuoja J.Baudrilardas.
Kas vyko toliau? Tiesa iš čia-būties ne-paslėpties persikėlė į Idėjų t.y. Kalbos arba Žodžio kontinentą ir to perkėlimo iniciatorius buvo Platonas kalbantis Sokrato lūpomis. Žymioji Olos alegorija čia-būtį nubraukia kaip šešėlius t.y. mūsų kūnas/juslės yra narvas ir Kalba mus išlaisvina ir parodo saulę. Kalba suprastina kaip Idėjos. Tiesa patalpinama į Kalbą ir vėliau tai išsirutulios į Žinojimą. Perkėlus Tiesą anapusImanencijos ji patalpinama Transcendencijoje - anapus juslių esantį pasaulį. Taip padedamas pagrindas tam, ką dabar mes aiškiai suvokiame kaip Subjektą-Objektą. Tiesa arba Gėris - tampa pažinimo atributais. Tik tai ką pažįstų t.y. įkalbinu yra Tiesa. Įvyksta Žmogaus pasikeitimas pačios kalbos atžvilgiu - anksčiau ji tarnavo kaip instrumentas, o dabar pats instrumentas nurodo, kas yra tikra, o kas tik regimybė. Tai ką matau savo jusle (ir anksčiau tai būtų suprasta kaip Tikrovė) - nėra tai ką matau, sako Kalba. Taip pasikeičia stovėsena pačios Tikrovės atžvilgiu - nebetikima juslėmis, Kalba tampa žibintu nušviečiančiu Tikrovę ir taip ją modifikuojančiu. Skirtingai nuoikisokratikų , Tiesa tampa ne matoma/užuodžiama/lytima/girdima, o Žinoma (kalbant šių laikų terminologija - Tiesa tampa virtuali - neegzistuojanti niekur, bet egzistuojanti visur).
Ką reiškia Subjektas ir Objektas, jeigu ši perskyra tokia svarbi? Pasikeitus santykiui su Tikrove - Kalbai išsiveržus iš savo gniaužtų - kūno, pasikeičia mąstymas. Kaip pasikeičia? Jeigu Tiesa slypi Kalboje, o ligšiolinė Tikrovė tampa regimybė, kyla tikrumo poreikis. Kas įvyksta siekiant tikrumo? Esiniai įkalbinami. Tai nereiškia, kad jie iki tol nebuvo įkalbinami, anaiptol - mąstymas tik ir skleidėsi kaip daiktų įkalbinimas. Bet čia iškyla labai svarbus skirtumas -esiniai nebėra Tikrovė, jie - regimybė, taigi reikia ieškoti, kas slypi už regimybės. Reikia daiktą priversti kalbėti, kad jis pasakytų kas yra tikrovė, užuot pasyviai stebėjus. Vertimasesinį kalbėti suponuoja tai Kam jis kalba t.y. man, kaip žmogui arba kitaip - subjektui. ir Tas, kas kalba yra esinys t.y. objektas. Nubrėžti griežtą riba tarp Subjekto ir Objekto yra begalo sunku ar net neįmanoma - mums labai problematiška suprasti, kad subjekto ir objekto nebuvo anksčiau. Mes galime tik spėti, kad Objektas ikisokratikų laikais nebuvo taip griežtai įvardintas kaip Ne-aš. Belieka bent apytiksliai kalbėti apie santykį tarp esinio ir Manęs arba vartoti tokias sąvokas kaip sakralumas esinių atžvilgiu. Tai begalo svarbi ir sunki tema, kuri išeina už šio darbo ribų. Mums užtenka tik apytiksliai nurodyti kaip ir kas pasikeitė po Platono.
Dabar galima iškelti silpną hipotezę, kad Platonas inicijavo projektą kurį dabar mes vadiname Vakarų civilizacija.
Tiesa persikėlė į Kalbos pasaulį. Ir nereikėjo ilgai laukti rezultatų - ankščiau dievai buvo žmogiški, tiesa skyrėsi kai kurie atributai (jeigu galima taip pavadinti) - jie buvo galingesni už žmones, išmintingesni, nemirtingi. Tačiau jų buvo daug ir jie buvo su žmogiškosiomis silpnybėmis - mylėjo, valgė, turėjo afektus - pyktį, užuojautą ir t.t. Jeigu Kalba taponurodymu kas yra Tikrovė, tai netrukus ir patys dievai turėjo tapti Kalba - t.y. tapti Tikrove - tikresni už regimybę. Ir taip atsitiko. Dievai persikėlė į Kalbą, o vėliau daugiskaita tapo vienaskaita - reikėjo vieno Dievo, bet tobulo visomis prasmėmis - patalpinti jį į Kalbą ir suteikti Tobulos Tikrovės statusą - tobulai mylinčio, tobulai kuriančio, tobulai atleidžiančio. Tik Dievas - kaip Kalbos Atomas - turėjo nurodyti, kas tikra, o kas ne. Dievas turėjo tapti visuotine tikrumo lygtimi (dabar mesįvardijame - kaip Vieningo lauko teorija, Stygų teorija ir pan. - tai likę religijos reliktai - visuotinės lygties arba Dievo nostalgija).
Dievas tapo pernelyg Transcendentiškas, reikėjo jį priversti kalbėti. Ir jis buvo verčiamas kalbėti Knygoje, o vėliau ir apreiškimuose. Knyga tapo raktas į Dievo transcendentiškumą. Dievas, kaip kalbos Atomas buvo dekonstruojamas Knygoje - tik taip jis tapo prieinamas netobulai būtybei - žmogui. To buvo gana, kurį laiką. Suprasti Dievą (o tuo pačiu ir Kalbą) iš principo neįmanoma. Nes pats supratimas skleidžiasi kalbos pavidalu. Kalba suvokianti ir mąstanti pati save - tai pasirodė per sudėtinga. Ir tada pribrendo laikas pakeisti Dievą.
R.Dekartas siejamas su lūžiu tarp, jeigu galima taip vadinti - Religijos ir Mokslo - t.y. religijos virsmu mokslu (šių dienų reikšme):
"Aš abejoju, vadinasi mąstau, vadinasi - esu" - sako R.Dekartas.
Ką tai reiškia? Pats abejojimo aktas išreiškia netikrumą. Aš nesu tikras kažkuo. Arba kaip pamatinė abejojimo būsena - visiškas netikrumas bet kuo. Kodėl netikrumas tampa pamatinė būsena? Juk Dievas, kaip Kalba, mums turėjo suteikti tikrumą. Kas nutiko? Kaip buvo minima - Dievas tapo pernelygtranscendentiškas - taigi nedavė to rezultato, kurio iš jo buvo tikimasi. Jeigu suabejojama Dievu, kaip kalbos Atomu, tai turėjo būti suabejojama pačia Kalba? Bet įvyko kitaip - "abejoju - vadinasi mąstau - vadinasi esu" - lyg ir suabejojama Kalba, bet tuo pat metu Kalba patvirtina mano egzistenciją. Taigi, galima sakyti, iš Kalbos buvo atimtastranscendentiškumas , bet ji iškart pastatoma kaip mano Būties garantas. Kadangi Aš egzistuoju, tai mano egzistencija suponuoja ir Kitų egzistenciją. Aš tampu Kitų egzistencijos matu. O tai visiškai kitoks santykis suesniais anapus manęs. Esiniai tampa esiniais tik tiek, kiek Aš egzistuoju. Taip padedamas pamatas mokslui kaip instrumentiniam esinių vartojimui.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą