Pradžia (arba Itakė - A.Šliogerio terminija) kaip nuostaba arba blyksnis - galima tik trumpą laiką. Išlaikyti minties įtampą ir tuo pačiu nuostabą ilgą laiką neįmanoma ir netgi pavojinga. Tai lyg blyksnis - sudrebinantis visą žmogų ir tyliai išnykstantis. Bet pati blyksnio akimirka yra visų apmąstymų šaltinis. Ji dar ilgą laiką skleidžiasi klausimo pavidalu - kas tai buvo? - iš šio šaltinio gimsta tai ką galima pavadinti 'religiniu jausmu' arba 'nušvitimu' t.y. pats tiek religinio, tiek filosofinio klausimo išsiskleidimas. Pradžios įvykiui interpretuoti kuriamos ištisos sistemos - tiek religinės, tiek filosofinės, tiek mokslinės (kaip 'smalsumo' aiškinimas), tiek meninės. Todėlbegalo sunku nepasiduoti šių sistemų blyksnio aiškinimui. Ir tai suprantama - žmogui reikia atsakymo. Atsakymo į tai ką jis patyrė. Nežinomybės užgesinimo. Tačiau būtent filosofija šiuo atžvilgiu elgiasi kitaip. Taip, ji taip pat aiškina ir interpretuoja Pradžią, tačiau skirtingai nuo religinio ar mokslinio interpretavimo - filosofijos užduotis išvesti į šią būseną. Kitos sistemos duodą atsakymą - ar tai būtų Dievo apreiškimas, ar sąmonės sutrikimas, ar meninis įkvėpimas - atsakymas iškarto paruoštas. Filosofija elgiasi kitaip - atskaitos tašku ima šią būseną ir dažniausiai pabrėžtinai duoda suprasti, kad vieno ar kito mąstytojo Pradžios aiškinimas yra tik to mąstytojo interpretacija. Tai nėra Atsakymas - tai Atsakymų galimybė. Ir kviečia iš Atsakymų galimybės realizuoti atsakymą sau.Kviečia kelti klausimą - pabrėžtinai sąkydama - klausimo būsena svarbesnė už atsakymą ir tikrumą/aiškumą. Filosofija atsakymą suvokia kaip laikiną laiptelį - jis reikalingas norint išlaikyti protą nuo patologijos. Tačiau nuo to laiptelio reikia kelti naujus klausimus ir statyti savo Asmenybę bei kritinį mąstymą.
Pats klausimas dar neatveria Pradžios. Klausti 'kam naudojamas plaktukas?' nereiškia įžengti į Pradžią. Buitinis (ar mokslinis) klausimas apibrėžia atsakymą. Net jeigu pats atsakymas dar tik nujaučiamas. Klaustimetafiziškai reiškia atsikratyti nujaučiamo atsakymo - suvokti savo nežinojimą. Būtent nežinojimą galima pavadinti keliu į metafizinį klausimą.Sokrato garsioji frazė 'žinau, kad nieko nežinau' nurodo į nežinojimo būseną taigi ir į metafizinį klausimą. Sokrato klausimai vadinamiesiems išminčiams parodo, kad jie gyvena Atsakymo terpėje ir Sokratas juos nuginkluoja. Bet nuginkluoja ne geresniais atsakymais - o klausimu. Metafizinis klausimas iš esmės neatsakomas. Taigi Sokratas žinojo, kad klausimai, kuriuos jis užduoda yra neatsakomi. Pats Sokratas galėjo tik kelti klausimus ir, ironiškai ar ne, laikydamas save kvailesniu už kitus - tikėjo, kad galbūt išminčiai žino tai, ko nežino jis.
Metafizinis klausimas yra amžinas t.y. jis nepriklauso epochai. Nors kiekviena epocha ir iškelia galimus atsakymus, tačiau kita epocha juos paneigia arbabegalo pakoreguoja. Tai, kad atsakymai keičiami ir koreguojami sukelia iliuziją, kad Civilizacija progresuoja. Arba (kaip mūsų epochai) klausimai paskelbiami tuščiais ir beverčiais ir tuomet klausimas atmetamas kaip kliedesiai arba nesąmonės. Taip atsitiko su mūsų Modernizmu įkvėptu Naujųjų amžių. Tačiau, tarus, kad Naujieji amžiai tapo lūžiu, kas atsitiko?
Sakoma, kad M.Heideggeris tapo paskutiniuoju didžiu mąstytojų užbaigusiu Vakarų metafiziką. Tačiau kodėl? Norint tai suprasti reikia gilintis į M.Heideggerio mintis.
M.Heideggeris laikomas Ontologijos mąstytoju. Ontologija - Būties teorija. Ką reiškia Būtis? Tai M.Heideggeris ir mėgina apmąstyti. Jis teigia, kad metafizika nuo pat pradžių nagrinėjo esinį kaip esinį, o ne tai Kame tas esinys tampa esiniu t.y. Būtyje. Norėdamas suprasti kurioje minties raidos vietoje viskas pasisuko t.y. liko pamiršta Būtis, jis interpretuoja ikisokratikus - Parmenidą, Herakleitą ir kitus. Jis jiems skiria didžiulį dėmesį. Kodėl? Nes jis mano, kad tada Gamtos/Būties supratimas buvo kitoks nei po Sokrato. Nagrinėdamas ikisokratikų sąvokas etimologiškai ir jas dešifruodamas mūsų epochos kalba - jis iš naujo apibrėžia jas. Iškelia jų prasmę Hermeneutikos pagalba.
Būtis arba Gamta ikisokratikų laikotarpyje buvo laikoma vienovėje su Žmogumi. Tai yra, kad Žmogus suvokė save kaip Būties dalį. Nebuvo perskyros Subjektas-Objektas.Esinys buvo mąstomas kaip Aš dalis. Aš mąstau (bet ne todėl egzistuoju - kaip vėliau pasakys Dekartas) Esinius kaip mano dalį, o tuo pačiu ir Būties dalį.
Mano mąstymas buvo Būties mąstymas. Tai Būtis mąstė save, o ne Aš. Aš suvokimo kaip subjektas - nebuvo. Pats laikas panagrinėti Būties sąvoką. Būtis neegzistuoja taip kaip pavyzdžiui egzistuojaesinys - apibrėžtas laiko ir erdvės. Būties kaip substancijos nėra t.y. negalima jos paliesti ar parodyti pirštu. M.Heideggeris pasitelkia apytikslę analogiją aiškindamas Būtį - stovi namas, sako jis, mes galime ištyrinėti jo kambarius, jo struktūra ir pan. tačiau, sako M.Heideggeris, mes negalime užčiuopti jo Būties. Mes ją matome kaip namą. Būtis mums švyti per namą. Būtis nera namo dalių suma, tai kažkas visai kita. Arba galime pasitelkti apytikslę analogiją su knyga - nežinodami knygos funkcijų ir Kalbos, mums ji pasirodys kaipesinys, galime tyrinėti jos cheminę sudėtį, vartyti puslapius, liesti, plėšyti ir pan. Tačiau knygą tyrinėdami kaip esinį mes neužčiuopiame knygos esmės - parašytos kalbos. Pats skaitymas egzistuoja kaip sąmonės kalbėjimas t.y. perskaityti žodžiai, nors jų pagrindas apibrėžtas kaip substancija - t.y. užrašyti žodžiai, neegzistuoja kaip laiko-erdvės apibrėžtis. Taigi skaitant žodžiai tyliai išnyksta. Ši analogija suprastina taip - Žodžiai, neegzistuoja taip kaipesinys , tai šiuo atvejų skaitymas yra Būties švytėjimo 'matymas'. Mes nujaučiame, kad Kažkas yra, kaip tekantys sąmonėje žodžiai, bet jų neipačiupinėti , nei matyti negalime. Taip suprasta Būtis nebėra tiesiog išsigalvojimas (nes tada ir pati kalba tėra vapaliojantis kliedesys) - tai Kažkas kas švyti iš kiekvienoesinio, bet esinys nesutampa su Būtimi. Taip, sako M.Heideggeris, taip mes pamiršome tą pagrindą, kuriame mums kalba Būtis. Nuo Sokrato Būtis ėjo užmarštin . Netgi galima tarti, kad Blyksnis arba Nuostaba - mums atveria Būtį. Mes, kaip Būties vaikai, imame stebėtis. Taip Būtis stebisi savimi pačia.
Kaip pasikeitė didžiosios sąvokos nuo Sokrato laikų? Tiesą M.Heideggeris verčia kaip ne-paslėptį. Skirtingai nuo dabartinės Tiesos sampratos, ikisokratikai gyveno tiesoje, į ją įsibūdavo. Palyginus, mes - žinome Tiesą ir tik žinojimas mums atveria Tiesą. Ne-paslėptis atsiveria kaip Būties spinduliai, kuomet esinys rodosi kaip Būtis-kame. Dabar aiškėja Parmenido ištara - Būtis ir mąstymas yra tas pats. 'Būtis' suvokiama kaip veiksmažodis. Kuomet mąstymas atveria esinio Būtį, pats mąstymas suvokiamas kaip vidurys tarp aktyvumo/instrumentalumo ir pasyvumo, o būtent - kaip klausimas. Klausimas yra Būties mąstymas.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą