Prisiminus J.Baudrilardą arba Simuliacija kaip Žmogaus buvimo būdas (1 dalis)

Iš pokalbio:
- Manote Dievas mirė?
- Taip, galutinai.
- Kodėl?
- Nes mes jo neradome..

Galime tęsti šį pokalbį klausiant - kas nutiko Dievui? Kodėl būtent Mes jo neberadome? Kas išmušė pasauliui pamatą ant kurio buvo rezgama ištisa civilizacija?
Atsakyti į šį klausimą nepaprastai sunku, arba - visiškai akivaizdu, nelygu koks atskaitos taškas. Nyčė savo metafizikoje peikia Sokratą iškvėpusį Platoną, kuris, kaip mano Nyčė, padėjo pamatą grandioziniam projektui - Vakarų Civilizacijai.
Platono didis įnašas - tai 'suskaldymas' pasaulio į dvi dalis - imanenciją ir transcendenciją. Idėjos tapo atskaitos tašku apibrėžiančiu žmogaus žmogiškumą. Tai kelrodė žvaigždė Tiesai ir Grožiui nušviesti. Jeigu Platono Idėjas interpretuosime kaip Kalbą - įvyko didžiulis lūžis nuo ikisokratikų laikų - Žodis/Kalba išsiveržė iš savo gniaužtų - Imanencijos. Kalba persikėlė į Idėjų pasaulį ir būtent Kalba palaikė Idėjas, nes tik joje ir reiškėsi. Lūžis pakeitęs pasaulio likimą. Begalo didingas žestas, nutiesęs kelią iki šių laikų t.y. iki Visatos pakraščių ir mikro-pasaulio ribų.

J.Baudrilardas savo knygoje "Simuliakrai ir simuliacija" atskaitos tašku ima moderniąją epocha. Epochą poto, kai buvo 'nužudytas' Dievas. Tačiau atskaitos tašku imant vien J.Baudrilardą - mes nesuprasime gilumo, kurį jis iškelia savo nepaprastai įdomioje rašymo manieroje, bei sąvokų dviprasmiškumu. Norint bent kiek suprasti J.Baudrilardo iškeliamas problemas tenka analizuoti tiek modernizmo praeitį, tiek apčiuopti visos vakarų civilizacijos minties raidą. Žinoma, šis darbas neturi pretenzijų iki pamatų suvokti ir paaiškinti tai, kas iš esmės yra nepaaiškinama - tūkstančių metų senumo kultūros raidą ir sąvokas. Tačiau mėginimas arba procesas ir yra viskas ko mes galime pasiekti, taigi šis darbas tik labai paviršutiniškai apžvelgs ir interpretuos sąvokų/minčių raidą iki modernizmo ir vėliau palygins su pačiu modernizmu, o kartu ir su tuo ką J.Baudrilardas suproblemino.

Nuo ko reikia pradėti norint grįžti į Pradžią? Pirmiausia reikia klausti - kas yra Pradžią? Pradžios sąvoka iškart suponuoja Laiką. Ar, žiūrint iš šių laikų t.y. vadinamojo postmodernizmo arba kitaip - technologijos amžiaus - galima Pradžia? Taip, mums sako mokslininkai. Pradžia - tai Didysis sprogimas. Tada klausimą konkretiname - o kur Žmogaus pradžia? Mums atsako - prieš dešimtis tūkstančių metų. Taip klausinėjant galime sugrupuoti viską pagal chronologinę skalę, bet iš filosofinio klausimo pozicijų suvokiame, kad kažko trūksta. Klausdami apie Pradžia subordinuotą laikui - mes negauname mus dominančio atsakymo. Pradžia šiuo atvejų nusitiesia į begalybę, ji nuolat žengia per save - nauji duomenys sukuria Pradžios pradžia, kuri laikui bėgant virsta Pradžios pradžios pradžia ir t.t. Susiduriame su problema, kad Pradžios, kalbant griežtai, nėra. Visada galima rasti dar ankstesnį laiko vienetą. O kas jeigu mes Pradžios nesubordinuosime laikui? Nutrauksime šį ryšį ir paklausime kitaip - kaip galima Pradžia arba - kur galima Pradžia?
Kas jeigu mes iškelsime beprotišką hipotezę - Pradžia apskritai negali būti apibrėžiama kaip Laiko-Erdvės atributas. Jeigu mes tam ryžtamės, tai belieka pridurti, kad Pradžia sutampa su Pabaiga. Iškelkime dar beprotiškesnę idėją - Pradžia nuolat šalia, ir būtent todėl, kad ji šalia ji ir toliausiai nuo mūsų. Pradžią atskyrus nuo laiko-erdvės mums tampa aiškiau apie ką kalbame. Kalbant M.Heideggerio žodžiais tai būtų čia-pasaulis arba čia-būtis. Kalbant A.Šliogerio terminija tai būtų - blyksnis. Kur mus nuveda šios sąvokos? Kalbant toliau M.Heideggerio terminais - čia-būtis galima nuostabos pagalba. Dabar aiškėja klausimo 'kur galima Pradžia?' atsakymas - tai nuostaba. Nuostaba tai nėra paviršutiniškas nustebimas pamačius/palietus/išgirdus kitokį nors daiktą (savo išvaizda/garsu išnyrantį iš konteksto) - tai pamatinė būsena daiktų (kurie gali būti ir buitiški ir visiškai 'suprantami' t.y. kurie nesukelia mumyse klausimų) Kitoniškumo atžvilgiu. Nuostaba mus išveda į klausiančią būseną - Kas tai? - arba vadinamąjį pamatinį ontologijos klausimą - Kodėl yra Būtis, o ne Niekas? Nuostabos arba Blyksnio akivaizdoje mes patenkame į klausimo erdvę taigi ir į filosofijos Pradžią. Dabar aiškėja kitas klausimas - 'kaip galima Pradžia?' - ji galima kaip klausianti būsena. Būtent tai mus gražina į ten kur susitinka Pradžia ir Pabaiga. Į visos metafizikos t.y. mūsų civilizacijos Pradžią.