Tylu, kai sako žodį, ruošdamasis ištarti kitą aš spaudžiu degtuką link traukiančio vėjo silpnybės.
Čia pasidaro tikriau, kad sakymas nebus pakartotas ir žodis išgirstas, trepsint adatos šuoliais ramybėje.
Kilniai padėjus link gulinčio medžio savo save ir niekam niekada, niekada netapsi į ruošiančio gėlo vandens lašą.
Šitos dėmės lakoniškai mirksi į robotizuotą eiseną, labai labai išmetus tą proto likutį ir sakant, kad čia išlipo
tas juodas pabaisa vis barškančiais rubais
vis liečia ir kviečia.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą