Smarki audra jūroje

Įšpylus ryškų vandenį, kitas voro žvilgsnis nebuvo toks gilus ir laiškanešiškai patrauklus,
kad neaiškūs dalykai trumpai palinkėtų
ramių bangų absoliučiai trepsinčiame guolyje, kur suguldyta riba
ir mesti šalin gązdinančio tikrumo tolius
raginantys laivai.

Nes surašius žodžius ir
grąžinus gamtai pinigus,
atsitiktiniame nežinau klausti:
rytoj atsikėlimas nebebus toks realus
ar ne?

rai rain

Tylu, kai sako žodį, ruošdamasis ištarti kitą aš spaudžiu degtuką link traukiančio vėjo silpnybės.
Čia pasidaro tikriau, kad sakymas nebus pakartotas ir žodis išgirstas, trepsint adatos šuoliais ramybėje.
Kilniai padėjus link gulinčio medžio savo save ir niekam niekada, niekada netapsi į ruošiančio gėlo vandens lašą.
Šitos dėmės lakoniškai mirksi į robotizuotą eiseną, labai labai išmetus tą proto likutį ir sakant, kad čia išlipo
tas juodas pabaisa vis barškančiais rubais
vis liečia ir kviečia.

toli, prie tuščio vandens.

Tikrinant žodį lietaus šalčiu gilinant asfalto tankį -
raudonas takas link aušros vėjo, vakar -
dangumi sklidino vyno akimis -
raižomas rando pojūtis -
likimui duotas perdėtai šiltas atsiprašau vingis -
čia ir guldė savo linksinčią galvą -
link mažėjančio vis skęstančio -
žaizdos sapno.

Rankos, naktimis krentančios, čia, šalia kojų, rimtai srūva,
kol praeinančios akys išverkdamos tyli save,
laimėdamos žolės kvapą, vakar,
Ir ruošiantis miegui sukursto vienatvę.

Čia. bet. ten slenkantis ženklas. įvardintas. rūkas.
ribojančius sienos likučius. kalbina. kad storas odos sluoksnis.
rytoj. nyktu.

Gražus gražaus grožio sklaidymas šypsenos nematoma povyza
nubraukus linijas pridėdi kuo daug daugiau nieko
kol sklidina galvos dėžė susiurbs vaizdo vaizdą
ir su nerimu lauks nerimo laukimo.

niekieno laikas

Lašais skaičiavo
kievieną valandą,
kiekvienos nakties mirksnį
ir ryto nebuvimą,
tylos laikrodis,
stumdamas varžtelius
atgal į vietą,
į subjurusio veidrodžio karalystę,
ištirpusio sniego kvapą,
gniauždamas
juoko tikrumą.

Ir kai laikrodis gims,
vėl atnešiu tau mintį
ir leisiu pjauti,
švelniai palietus,
kalbant terliones,
šypsenai regint
ir tau suprantant -
nespėti pabusti
į dar vieną
sapną.

mhm

Veiksmu rašant žodžius
į tuščią lentyną,
lašų skaičiumi dengiantis,
ir temstant į ten, ramiai sėlinančio
šešėlio ramstyje,
ateiti ir pridegti
paskutinę, išliekančio
verksmo,
tylą.

Sugyventi gyvenimą savo mintyse,
kad niekas
taip ir nesuprastų,
jog gyvenai.

Gal ir taip

Nuolat lyja šitoje galvoje. Nuolat išbaiginėjamas vynas, išpjaunant dalį praeities. Nuolat gulima ant asfalto ir žiūrima į dangų, kur pateka vizijos, kur baigiasi ateitis ir išlaipinamas sutrūnijęs dabarties desantas. Vis sukantis ant savo ašies su žmonijos ašaromis ir trypiant niekieno žemę
ir mirštant savo sapnais,
padegtu geležinkeliu
bėgant iš šios kvailybės
kupinos minties, ir peiliais
raižant atminties ženklus,
sulaikius paskutinį savo sielos
pjūvį.
Nes tavo žvilgsniu aš įamžinau žodį, paversdamas rimtį melu, o melą į tremtį, vis liekant čia, vis liekant į čia, aš pabudinsiu tavo tylą į amžiną savo užmarštį:
tikra taip ir liko vaikystės lopšyje
laukiant dienos
paskutiniu ženklu
išrėžtos
galvoje.

tyku

Aš taip gražiai paliesiu
šito aštrumo
ir spindinčio grožio
paskutinį kvapą,
padėsiu savo gėlę
ant tavo
ir tik tavo
ir jau tavo
žiūrinčio
kapo, ir smigdamas
į praeitį
sukalbėsiu savo sapną
ir vėl dingstančiu žvilgsniu
priklaupsiu pastumdamas
savo
vienatvę.

Melas.

Suprasti kartojant,
kasdien, po begalybę laiko
rėžiant ranka savo vizijas
vis žudant save
kitų rankomis
ir saulei kylant
gulti kryžium -
kad mano dievas
vieną dieną
ištrauktų
šią
begalybės šaką.

Ir tai buvo melas.

Pabusti į čia,
kerpant
proto žirklėmis
savo laimę, į čia
išmainyti kitų
beprotybę
į savo
kančią.

Melas.

Žūti už tikėjimo riterius ir
jų galvose išnaikinti
savo kvailą
ir blyškų tragizmo
vaizdą -
jūsų akys, mano draugai,
tik lengvas kritimas,
į sunaikintą
savo
tamsą.

Tyku.

duobkasių rytas

Užkariauti tikrumo
malonę per
mėnulio šypseną,
vis riedant į juoką,
kuo užsidengus,
kalbėti
šitam, šitam ir šitam
žmogui,
vis prasilenkiant
ką norim
vienas
kitam
išrėkti

duobkasiai
ir flamingai,
vis dega ir dega
troškimu
suprasti

šitomis akimis
išverčiant
pasaulio žodžius
į kruviną pasaką -
kodėl mirtis
taip užburtai
smenga
į mano
mintis.

Kartais ir Rūkymas žudo

Dar viena taurė ir trys cigaretės,
šiam tikrumui pagirti,
kol ateis naktis, ryto sultimis
rodydama į šalį, kur kvailiai,
nuosėdos ir mirties angelai,
traukia užuolaidas mūsų
mirties pasirodymui
užbaigti.

O laikai, kai sėjome
savo mintis, kiekvienu žingsniu
nykstant,
maudantis nuojautoje, kad
viskas
viskas
vieną rytą
gims naujai,
ir prakeiktai
gražiai,
juodais dievais
paliesiu tavo ateitį,
ir busime čia, kol taurė
grįš savo duoklės
iš kenčiančios tavo
bedugnės.

Varnelis

Mažos akys
taip šlapiai tyli, taip
bejėgiškai ramiai
užspaudus juda, į
perdėtą šilumą
savo minčių,
kur tupi varnelis, kalenantis
savo namus, kad neišduotu,
savo tikrumo,
savo draugams,
savo bailumo,
rytojaus vergams.

Tuo ir pilasi, varnelio akys
mirtelės lašais, su basutėmis
vaikštančios
pro sugalvotą jūrą,
pro sugalvotus draugus,
kol ateina stotelė
ir tavo nagai
paskutinėmis dulkėmis
lakuojami tyliai
mirtelės akimis, ir tuščia
čia, lyg nieko ir nebuvo, lyg tavo pėdos
varnelio lašais
aplaistytos
smenga.

O Ribos, mano vizijose
begėdiškai šypso
kad užsimerkčiau,
pabusčiau ir apsisukęs protą
pro atgalinį kelią
parodyčiau sau -
kiek vertos
šito
sugalvoto
pasaulio
mirtys.

requiem dievui

Ribinius pakraščius vartant. Sėlinant užmaskuotai tylai, pabūk
dar mano dieve,
mano minties kiaute, sunaikintuose laukuose,
saulei leidžiantis, virstant į tamsą ir bėgant užmerkus,
pabūk čia kalantis šypsniui ir leidžiantis rankomis į
užburtą burtą palei žolies stiebą. Vis tekant
akių jūrai ir ramstant savo vizijas.
Nes čia, ir čia pabeldus į tuštumą, mano dieve, tavo nykimas
nakties vardu kalba - iki kurios dienos tavo laikas įsivaizduoją mirtį -
ir amžiną netektį, sumaišius kryptis į vienišą tašką.
O atėjus rytui - išrinktos dienos netenka sunkumo tik keliaujančios tiesos
akių obuoliais, primena apie sušilusi
mano saujoje
sniegą.

...

Žinau ir apie tai,
mano brangusis
pasauli,
juoku dabinantis,
tyliai audžiant,
žinau. Išverkiau
gyvenimą ir palengvėjo,
tam, kad išdidumu sunaikinčiau paskutinį šūvį
į vienišą medį, savo maldų,
o ten nesupratimas varganais rankšluoščiais gydo mano žaizdų likučius,
nes gyvenimo tikėjimas stipriau
už kiekvieną smeigtą tylą į
ribinius akių kraštus, kur nesimato mano sumišimo,
nes tik čia,
tik čia,
mano suprastas dievas
paskandina
bet kurį iš
gyvenimą.

Kai ateis

O dabar sudėk kablelius,
varneles ir paukštelius,
tame pasaulyje, kur
esi nelaukiamas, išmestas, nužudytas,
švelniai, tik švelniai sunaikintas, su jautrumu ir
skyle galvoje, kur kirmėliukai ruošia geidulingus pietus,
kur prikabintas prie laidų,
bet,
kai ateis - tu prisėsk,
ištraukyk, nukabink grandines,
nes laiškas juk tam ir skirtas,
nes rūkas tam ir gimsta,
nes žiema - tam ir supranta,
kad tyla, mano drauge, tękančiais sukūriais
smigtų į tavo pirmą
paskutinį
žodį.

ištrauk

rytas aušta, sako
gyvenk, man,
sako ir vis kartoja,
lyg pamečiau vienintelę sagą, perdėtame vakar,
o mano ausys kažkur ne čia,
pamečiau ir jas ir čia,
sugalvotoje vizijoje,
sutraukiu dūmą ir kartoju -
dink, dink iš niekur į niekur,
į nežabotas dykumas, apsisiautus pelenais,
sunaikintais baužaunais ir
tiksėk, lyg laikrodis matuojantis
mano paskutinį atodūsį dūmų aušroje,
dink, niekas nematys, niekas išgyvens
ir padėjau paskutinę sagą ant savo rankos -
dabar tik gilus įkvepimas
ir
niekas.

Būk

Basomis kojomis raižant jūrą,
pamenu laiką, vaikystės dėmėmis kalbantį -
būk, mano drauge, rimbais išvarstytos rankos
ir tikėjimo zenitais kalbant - būk.
Šiandien atėjus, priėjus, prisėdus,
varva laikas, man sako,
tavo tyla
užmaskuotais žodžiais
ir nieko, kas išlaipintu
tavo jautrumą į dabarties
kontingento glėbį - tik tiksėjimas
šalia sėdinčių pirštų į smėlį
ramiam vėjui pritariant - labas,
tu mane sugalvojai
ir sapnui atėjus -
pasakyk labanakt
mano sielai, nes ji
kaip mažas vaikas -
nesupranta.

rugiuose prie bedugnės

Jie iškasė lauką
draugams sudėti
ir
leidžiantis tyliai, rugiuose prie bedugnės
pereinant taką ir vėl šlubuojant
pakeliu ranką - tam, kad matytum,
tai ko nėra ir nebus,
tik rūškanas veidas pirštais slenka ir
akių lašais varvantis sniegas
išbudino tavo
vienatvę.
Nemačiau negirdėjau žvilgsnio,
raudonomis upėmis kalbančio
apie tykų rytojų,
bet,
nuvalius šaltį nuo tavo veido
galiu įžvelgti mirtingą viziją,
perdėtu tonų skambančia - ne viskas taip paprasta, brangusis,
rytojaus diena išėjo ilsėtis,
kaip savą beprotybę,
varganą rytą
išmainėm
į tylą.

aušra

Ramiai gulint ant tylos audėklo ir
griežiant dantimis
iš jėgų sankaupos prisimenant
savo brolius ir seseris perkreiptais veidais
vizijų laukuose
tylint.
Pakėlus ranką ir braižant ore saulėlydžius, pakuždant -
- ar tu būsi mano draugu?
Nepaisant to, kad reikia, nepaisant mano išdarkyto pasaulio,
nepaisant sukruvintų akių ir perdėto šaltumo,
nepaisant.
Ar dar liko pasaulio, kurio nebūčiau sušaldęs,
paklausk ir nepastebimai prisėsk - čia mano bedugnė
ir mano naktis
mano vizijos
ir mano
mirtis.

O tamsai slenkant į ryto aušrą
paėmus butelį vyno
perdėtų džiaugsmu dabinantis
sugalvok mane
ir padėk ant savo lentynos
prie mirusiųjų nuotraukų
įrėmintais veidais
ir sukalbėk
paskutinį burtažodį.

pilka

Ramus šis laikas, tuščiom saujom ir kupinais žvilgsniais
meluojame
kad taip, ramybė išsisaugo, desantas išlipa, žodžiai varva
tavo akimis, kol tęsiu savo kalbą
į bėdugnės klodus dėstau, savo saujų turinį
bet ten
tik maži maži žirniukai, stebuklų šalies ir būtent tau
juos iškalbu, kad liktum čia,
nes liūdesys vienišumo draugas,
nes tavo tyla mano žodžiais gimsta
tik tam, kad nedingtum,
nedingtum
tik tam ir kursiu,
nes mano vienišas draugas,
mano galvoje rodo
savo pirštus , ramiai šypteldamas,
pakeldamas ranką ir pjaudamas tamsą
į dvi dalis, kad išprotėčiau, kad tu išeitum,
nesuprasdama,
kodėl
aš
kalbu.

Brothers in arms

Džiugus šitas laiškas,
ano laiško kopijomis dangstosi,
tie, kurių smegenyse išnaikinti laukai ir
labas rytas, sako iškastas kelias
ten aš buvau ir būsiu, man sako,
sako,
lyg tikėtume, lyg dangaus skliautuose ramybės puvėsiai džiugintu.
Vakar, sako,
išmeldėme šiandien ir dingo
mano vieškelio, gimtinės, namų nuotraukos.
Šitą rytą, sunaikinau ir vėl tau dainuoju,
apie draugystę, šiupinį juoko, tylų prisilietimą, vardan
tų laikų, kada kovojome petis į petį,
kada ginklo broliais rengėmės ir tau sakiau,
kad perdėtas jautrumas
nesulaiko kulkų.

Atėjus šiandien, šiam juokingam laikotarpiui,
didingam laikui ir trumpai akimirkai,
galiu paklausti -
kiek žmonių kainavo
mūsų draugystė.

Kaip nupiešti žmogų

Vieną gyvenimą pabudus
Tyliai
Prieiti prie rasoto lango,
Pajutus liūdesį,
Pakelti pirštą
Ir braukti
Žybsinčias akis,
Spindinčius plaukus,
Matantį žvilgsnį.
Sustoti.
Įkvepti
Ir vėl braukti,
Lyg paišytum tikrovę,
Lyg rytojaus nebuvo.
Ir
Ramiai nusišypsant, stebėti,
Praeinančius gatve žmones,
Ir jei,
Nors vienas pažvelgs į tave pro nupieštą stiklą,
Reiškia,
Paveikslas geras,
Gali dabar,
Ramiai grįžti,
Apsikloti
Ir užmigti.