'krečiu pokštus' - taip atsakė Mačiūnas, paklaustas bankininko kuo jis verčiasi. pokštas arba ironija - kas tai? ar galima kalbėti apie ironija kaip apie 'nesubrendimo'/'infantiliškumo'/'užslėptų kompleksų'/'cinizmo'/'realybės nematymo' ir t.t. - pasireiškimą? kodėl ironija yra vienas didžiausių banginių laikančių nevien filosofiją? didžiulis, jei ne beprasmiškas, dalykas yra paaiškinti ironijos fenomeną. žiūrėti į juoką rimtai (kaip tai darė pvz. Schopenhaueris, mėgindamas gana primityviai paaiškinti juoką savo apskritiminiais brėžiniais; mokslininkai, kurie juoką kildina iš verkimo ir t.t.) - atrodo beviltiškos pastangos, nes tai nesileidžia pagaunama. tai kažkoks keistas gyvenimo būdas - viską matant nerimtai. sokrato gyvenimas gali būti pavyzdys paliekantis nuorodą į tai, kada žmogus prieina pasaulio galą - nelieka nieko kito - mirti arba gyventi. nedramatizuojant - kada ryškiai iškyla gyvenimo-mirties dilema ir pasirenkamas gyvenimas - atrodo nieko negali būti rimčiau už akistatą su 'nebūtimi', su niekuo. palipėjus iki aukščiausio gyvenimo taško ir pamačius viską plačioje panoramoje - tai lūžis, gyvenimo tragedijos ir beprasmybės zenitas - tai pamačius ir visdėlto pasirinkus gyvenimą - rimtumas lieką kvaila, Kitų matoma, bet tau atrodanti nerimta butaforija. mes negalime nieko paaiškinti tik mėtyti nuorodas. nuoroda ir ironija - sinonimai. visa, kas nutinka, nutinka tavo galvoje (nepretenduojant į subjektyvųjį idealizmą) - kažkas yra anapus galvos - tai mes privalome postuluoti - anaip nukryptume į viską-paaiškinančios-religijos gniauštus (tariu tai su pagarba).
taigi - po zenito rimtai gyventi nebeįmanoma, nes gręsia beprotybė. galų gale ir pats žodis 'rimtai' tėra nuoroda į tam tikrą jausminį-mąstymą - nuoroda į pasaulio filtro griežtumą.
galiu tik spėti ar Mačiūnas buvo palietęs zenitą. tačiau jo biografijos - kupinos tragizmo (gyvenimas minusinėje temperatūroje, mėnesius valgant vien obuolius, pašaipa iš kolegų ir t.t.) - ar galima teigti kad tai savotiškas pasaulio filtras - nežiūrėti į viską rimtai? manau Jurgis nujautė beprasmybės klodus tiek savo darbų, tiek pasaulio, bet juokas tapo vieninteliu prieglobsčiu šiapus. visas fluxus, kaip pokšto, menas - liečia kur kas giliau nei dauguma menininkų suvokia. netgi pats fluxus manifestas nurodo ir iškelia nerimtumą (tiesa, kaip atsvarą 'rimtumui'). drįsčiau sakyti - ironija tai ne nuostata (tai greitai virsta cinizmu), ir ne filtras (visa tai tik pasėkmės), o giluminis gyvenimas pasaulyje su kuriuo nesutinki, kuris tau kelia tiek šleikštulį tiek džiaugsmą, kuris yra beprasmiškas iš pat pradžių - tai vienintelis būdas išgyventi. mes turime per daug tiesų, kad galėtume matyti netiesą - ir galop viskas nusibraukia, anihiliuojasi. suprasti fluxus reiškia suprasti pasaulio dramatizmą. o tada paklausti savęs - ar aš noriu toliau čia gyventi?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą