Nuolat lyja šitoje galvoje. Nuolat išbaiginėjamas vynas, išpjaunant dalį praeities. Nuolat gulima ant asfalto ir žiūrima į dangų, kur pateka vizijos, kur baigiasi ateitis ir išlaipinamas sutrūnijęs dabarties desantas. Vis sukantis ant savo ašies su žmonijos ašaromis ir trypiant niekieno žemę
ir mirštant savo sapnais,
padegtu geležinkeliu
bėgant iš šios kvailybės
kupinos minties, ir peiliais
raižant atminties ženklus,
sulaikius paskutinį savo sielos
pjūvį.
Nes tavo žvilgsniu aš įamžinau žodį, paversdamas rimtį melu, o melą į tremtį, vis liekant čia, vis liekant į čia, aš pabudinsiu tavo tylą į amžiną savo užmarštį:
tikra taip ir liko vaikystės lopšyje
laukiant dienos
paskutiniu ženklu
išrėžtos
galvoje.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą