pilka

Ramus šis laikas, tuščiom saujom ir kupinais žvilgsniais
meluojame
kad taip, ramybė išsisaugo, desantas išlipa, žodžiai varva
tavo akimis, kol tęsiu savo kalbą
į bėdugnės klodus dėstau, savo saujų turinį
bet ten
tik maži maži žirniukai, stebuklų šalies ir būtent tau
juos iškalbu, kad liktum čia,
nes liūdesys vienišumo draugas,
nes tavo tyla mano žodžiais gimsta
tik tam, kad nedingtum,
nedingtum
tik tam ir kursiu,
nes mano vienišas draugas,
mano galvoje rodo
savo pirštus , ramiai šypteldamas,
pakeldamas ranką ir pjaudamas tamsą
į dvi dalis, kad išprotėčiau, kad tu išeitum,
nesuprasdama,
kodėl
aš
kalbu.