Iš pirmo žvilgsnio, plakato tekstas atrodo suprantamas kiekvienam. Tačiau ne kiekvienas suvokia, kas yra skausmas žmogaus stovinčio ties bedugne. Tai sveikintinas (kiek tai galima vadinti sveikintinu) gestas, skatinantis paprastą žmogų pasikalbėti su žmogumi, ketinančiu išeiti. Bet, labiau pagalvojus - ką galima pasakyti tokiam žmogui? Koks sakinys sugrąžintų jį čia? Kas galėtų grąžinti pasaulį į dingstančiojo rankas?
Čia bus kalbama ne apie 'paprastą' patologiją, kuri turi vieną ar kelias konkrečias priežastis (tokias kaip artimojo netektis, pinigai, nelaiminga meilė ir pan.). Tokias patologijas gana sėkmingai nagrinėja psichiatrija ir sprendžia farmacija, todėl neverta atpasakoti to, kas jau daugiau mažiau aišku. Čia kalbama apie, jeigu galima grubiai pavadinti, filosofinę savižudybę, arba aiškiau - mąstymo savižudybę. Būtent mąstymo noras mirti neturi apčiuopiamo pagrindo ir priežasties. Iškeltas sudėtingas uždavinys ir šis trumpas tekstas tik probėkšmiais palies problemą. Tačiau, kaip ir apskritai filosofijoje, aiškaus atsakymo nepateiks. Geriausiu atveju - privers pamąstyti ir užduoti naujus klausimus.
Kas yra mąstymo arba filosofinė savižudybė? Nuorodą į šį atsakymą galėtų būti Sokrato atvejis. Nuteistas mirti, nors ir turėdamas galimybę pabėgti dėl papirktų sargybinių, jis pasirinko mirtį. Jis manė, kad tikras filosofas nebijo mirties ir kad jo pabėgimas pažeistų Atėnų įstatymus, kuriuos mąstytojas, nors ir nesutikdamas ir kritikuodamas, turi gerbti.
Kas slypi po šiuo gestu? Sokratas lygiai vertino tiek gyvenimą, tiek mirtį. Jis neturėjo amžinojo fizinio gyvenimo iliuzijų. Jis aiškiai suvokė, kad tai tik laiko klausimas. Mirtis, jis tikėjo, išlaisvins sielą nuo kūno.
Jei tikėsime šiais pasakojimais - jokia konkreti priežastis nepastūmėjo Sokrato rinktis mirtį. Tai buvo jo pasirinkimas. Žmogus, vertindamas vienodai tiek gyvenimą, tiek mirtį, laukia tik tinkamo momento. Sokratui, tai buvo jo nuteisimas.
Kaip yra su Hariu Haleriu, "Stepių Vilko" herojumi?
Savižudybė arba mirtis, jam reiškė tiek pat kiek gyvenimas. Kodėl taip atsitiko? Tekstas mus duoda užuominų, kad Haryje kovojo du pradai - Žmogus ir Vilkas, Dvasia ir Instinktai, Apolonas ir Dionisas, Žodis ir Kūnas. Šie pradai kovoja kiekviename žmoguje, nieko regis išskirtino. Tačiau Haryje pradai kovojo iki kraštutinumų.
Žmogus - Dvasia - Žodis - Apolonas arba kitaip - Kalba, pasiekia savo kraštutinumą. Kalbos masyvas milžiniškai dauginasi ir išstumia priešingą jam pradą - Vilką, Instinktus, Dionisą, Kūną. Per didelis racionalumas vedą žmogų į beprotybę, taigi reikia antipodo - iracionalumo, pusiausvyrai atstatyti. Taip žmogus siūbuoja lyg laivas audroje - tai į vieną, tai į kitą pusę. Prisikaupus racionalumui, laivas pasvyra į viena pusę, kad jį atstatyti reikia iracionalumo - tai ir sukelia siūbavimą. Kodėl miesčionyse arba vidutinybėse (šių laikų sąvoka) šie siūbavimai netokie pastebimi? Galima spėti, kad išjudinimą paskatina Kalbos masyvas. Kuo daugiau Kalbos (tai yra reikšmės), tuo didesnis iracionalumo (prasmės) poreikis. Didelis kiekis reikšmės, kažkokiu paradoksaliu būdu anihiliuojasi t.y. ima paneiginėti pačią save, taip po truputį atstatydama prasmės stygių. Tačiau iki tam tikros ribos, nes reikšmė negali visiškai išnykti ir taip grįžti į gyvuliškumą t.y. rojų, nes Kalba skleidžiasi mąstymu, o mąstymas ne daiktas, jo neišmesi ir nepaneigsi (tokiu atveju gresia beprotybė). Tai kaina, kuria moka Haris, iškritęs iš pusiausvyros ramybės. Reikšmės perteklius nebegrįžtamas procesas. Jį galima tik prislopinti, taip išsaugojant trumpą ramybės akimirka, trumpą pusiausvyrą tarp dviejų pradų, kol panyrama į kitą kraštutinumą.
Išgyvenimas, arba gyvenimo troškimas yra instinkto plotmėje. Mes negalime artikuliuoti, kodėl trokštame gyventi (nepaisant iliuzinių atsakymų 'dėl šeimos, dėl vaikų, dėl idėjų, dėl ateities'). Gyvenimo troškimas yra kūno atributas. Dabar aiškėja, kodėl Hariui vienodai reiškia tiek mirtis, tiek gyvenimas - Dvasinis pradas užslopina Kūniškąjį. Mirtis, kaip kūno siaubas, suvokiama ir suvokimo gestas nuslopiną šį siaubą. Mirtis tampa suvokta, artikuliuota neišvengiamybė. Reikšmė nuslopina Prasmę, todėl prasmė arba kūnas, nebegali priešintis. Taip Mąstymas atsitraukia nuo savo laikino kiauto ir pakimba neapibrėžtybėje. Štai kodėl šis mirties suvokimas pavadintas mąstymo savižudybe - mąstymas pavergia kūną, jam įsakinėja ir priverčia kūną (kad ir kaip jis dar sugebėtų priešintis) atlikti paskutinį pjūvį.
Naivu manyti, kad savižudybė ateina staiga ir visiškai be priežasties. Svarbu tai, kad nėra vienos aiškios priežasties. Galima kalbėti apie auklėjimą, vaikystės traumas, socialinę padėti, bet tai išeina už šio ese ribų, nes tai psichologijos reikalas. Mums svarbu pažvelgti į tai iš filosofijos pozicijų. O būtent - kodėl reikšmė (arba šiuolaikinis mąstymas) išstumia prasmę taigi ir laimę?
Kuo daugiau kalbos, tuo sudėtingesnis mąstymas, taigi ir sudetingesnė pasaulėžiūros koncepcija. Tai, kas vidutiniam žmogui atrodo paprasta ir aišku, tokiai pasaulėžiūrai tampa problematiška. Būtent problemiškumas sukuria vaidus tarp sąvokų, taigi ir tarp procesų pačioje sąmonėje. Atsiranda daugybe antinomijų, kuriu sprendimas reikalauja didelės minties įtampos. Ši įtampa ir greito sprendimo neradimas, veda link pačios sąmonės susiskaldymo. Štai ką reiškia Stepių Vilko aprašymas, kad jame vaidijasi ne du pradai (tai tik supaprastinimas), o daugybę pradų, vienas kitą neigiančių ir išnyrančių. Sąmonė, kaip smegenys yra vientisa. Tačiau kalba joje sukuria ištisus skirtingus pasaulius. Nuolatinė minties įtampa reikalauja iš žmogaus didžiulių pastangų ją įveikti. Todėl ši įtampa neatsiejama nuo nuovargio, o tuo pačiu ir apatijos. Pasaulis ima rodytis pro tokios įtampos, o tuo pačiu ir apatijos, prizmę. Filtras nebepraleidžia eilinių žmonių džiaugsmų ir išgyvenimo rimtumų. Taip padedamas pagrindas atsiskyrimui nuo vidutinybės - manoma ir matoma, kad kiti neturi skausmo, kurį turi tu. Kad kitų neslegia tokia įtampa. Taip ateina suvokimas, kad esi autsaideris, ne šio pasaulio žmogus. Savo atžvilgiu eilinis žmogus negali suprasti autsaiderio patiriamos kančios, taigi jis tik patvirtina ir išstumia kenčiantį žmogų iš savo pasaulio, kaip kitonišką, nesuprantamą, neaiškų ir pavojingą. Šis procesas yra abipusis - tiek minties įtampos išsekintas žmogus supranta savo kitoniškumą kitų atžvilgiu, tiek vidutinybė patvirtina tokį jo supratimą savo elgsena, mintimis ar džiaugsmais.
Tampa aišku, kad Hario Halerio likimas, nėra tik jo individualus pasaulis. Tai ištisa epochos liga, kuria serga tikrai ne vienetiniai žmonės (nors jiems taip atrodo). Epochoje, kurioje sąvokos, gyvenimo būdai, pasaulėžiūros, filosofijos, koncepcijos viena kita neigia - išlikti neutraliu neįmanoma. Jautrus žmogus yra priverstas priimti prieštaraujančias pasaulėžiūras ir sąvokas į save ir taip susiskaldyti. Priėmus tenka spręsti iškylančias antinomijas ir taip, po truputį, pamiršti juslumą ir prasmę, o kartu ir gyvenimo troškimą, kurį išstumia apatija.
Mūsų epochoje tai ypač aktualu, o ateityje tai taps masiniu procesu. Tai vis pasekmės po Dievo nužudymo. Žinoma, atsakymus ir sprendimus į antinomijas siūlo visos didžiosios sistemos - Mokslas (kaip gyvenimas dėl gyvenimo), Religija (kaip nuraminimas), Menas (kaip estetinis potyris), Metafizika (kaip kritinis mąstymas) - visa tai lyg inkaras autsaideriams ir dauguma juo pasinaudoja. Tačiau visada atsiras keli, kurių netenkins paruošti atsakymai ir kurie verčiau rinksis nežinojimą ir kančią, nei ramų vidutinybės gyvenimą. Taip, atrodo, viskas išlenda į daug problematiškesnę erdvę.
Taip žvelgiant į savižudybę, tampa aišku, kad ne visi patiriantys minties įtampą nusižudo. Galima iškelti hipotezę, kad tai ir būtų ta priežastis vedanti link tikros savižudybės. Daugelis taip ir nežengia paskutinio žingsnio. Ne dėl to, kad bijotų. Greičiau žengiamas susitaikymo judesys. Susitaikymas su prieštaraujančiu mąstymu arba kitaip - atrandama ironija. Ironija yra tas tiltas jungiantis prieštaraujančius pradus ir juos atitraukiantis nuo kraštutinumų. Tokia ironija nėra tik laikas nuo laiko išnyrantis atradimas. Ji tampa pamatine būtimi. Nežiūrėti į viską rimtai - štai koks galimas sprendimas, nuraminantis autsaiderį. Taip įvyksta didžiulis lūžis - rimtai žvelgiantis mąstymas paneigia pats save, anihiliuojasi ir susitaiko su savo prieštaravimais. Taip audra jūroje nurimsta. Tačiau nurimsta ne be pasekmių, lyg nieko ir nebūtų nutikę. Nurimimas taip pat laikinas, tačiau to pasekmė - neprisirišimas prie gyvenimo ir kartu nebelieka mirties troškimo. Taip atsiranda tai, kas buvo minima apie Sokratą - belieka išlaukti savo laiko ir pasitikti mirtį ramiu veidu.
Taigi klausimas - ką pasakyti tokiam žmogui? - išlieka problemiškas. Ar išvis reikia kažką sakyti? Gal geriau tiesiog pabūti ir pasidalinti tyla, nes gal neverta didinti sąvokų skaičiaus ar versti aiškintis. Gal suteikti daugiau prasmės - apkabinimu ar šypsena. Filosofinė savižudybė - yra apsisprendimo žingsnis, ne emocinis. Tuo jis skiriasi nuo 'paprastų' depresijos apraiškų. Kai, regis, galima gyventi toliau, galima pasiduoti likimui, galima laikyti gyvenimą - viskam pasakomas Ne. To paaiškinti vien psichologijos sąvokų (o tuo pačiu ir mokslu) nepakanka. Galima net spėti, kad apskritai to paaiškinti negalime. Įvyksta neįtikėtinas dalykas - Būtis nusprendžia nebebūti. Ar galima tiesmukai atsakyti į tokį milžinišką ir mįslingą žingsnį?
Galima tik spėti, ar Haris nusižudė. Manyčiau jis tiesiog laukė savo momento. Ir, jeigu mirė, tai sutiko tai kaip dar vieną neišvengiamybę ir mirties akivaizdoje vis dėlto išliko Žmogumi - žvelgiančiu ramiai ir su susitaikymu.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą